Nesuformuotas garsas multimedijos kompozicijoje: Andriaus Šarapovo projektas „Sidabro dulkės“

The paper is based on the Deleuzean concept of the deterritorialization of refrain, using unformed sound and an investigation into how it works in the multimedia project Silver Dust. The experimental video project created by Lithuanian artist Andrius Šarapovas is interdisciplinary, comprising of music, dance, and poetry. In the project, different art lines run separately, parallel or in different directions, are full of cracks, and at the same time create unity through the invisible links. Our question is: How does G. Deleuze and F. Guattari’s mention of “raw sounds” in What is Philosophy? stimulate the appearance of the art’s machine, vibration and clinches between the different art lines in the composition Silver Dust? Using Deleuzoguattarian concepts of crack and flesh, the arrangement of composition, the rearrangement of characters in art machine, and the acting of a dark precursor is analyzed. The conclusion is that A. Šarapovas tries to compound raw sound / noise, unexpectedly coming into music and poetry and the raw view in image (image behind the scene) and allows for their interconnection during the montage, opening up the conditions for vibrations and couplings between heterogeneous elements and division. Consequently, sounds are held as G. Deleuze and F. Guattari state, in their “extinction”, “production and development” by the multimedia art machine.Straipsnyje, remiantis Gilles’io Deleuze’o ir Felixo Guattari konceptais, analizuojama natūralaus, į muzikinį kūrinį iš aplinkos netikėtai patenkančio, nemuzikinio, dar kitaip įvardijamo kaip nesuformuoto, garso įtaka multimedijų projektui Sidabro dulkės. Andriaus Šarapovo audiovizualusis projektas yra tarpdisciplininių jungčių paieškos inovatyvi forma, bandymas atskirų meno rūšių (poezijos, muzikos, šokio) savitą kalbėjimą, atskiras istorijas suvesti draugėn. Tai eksperimentas, kuriame kūrėjams svarbu rasti ir savitu būdu išreikšti tai, kas nematoma, nenusakoma, nereprezentuojama, gal tik nujaučiama. Deteritorizacija muzikoje, remiantis nesuformuotu garsu / triukšmu, yra minima G. Deleuze’o ir F. Guattari knygose Kas yra filosofija? bei Tūkstančiai plokštikalnių: kapitalizmas ir šizofrenija ir interpretuota G. Deleuze’o filosofijos tyrėjų. Šiame straipsnyje svarstoma, kaip į multimedijų kompoziciją patekęs netikėtas garsas / triukšmas deteritorizuoja refreną ir kaip nulemia skirtingų meno rūšių „susikabinimą“. Teigiama, kad heterogeninių elementų suartėjimas ir susijungimas įvyksta pirmiausia juos nutolinant, kai atlikėjai reaguoja į atsitiktinį garsą ir kartu yra inspiruojami improvizuoti, ieškoti naujų sankabų. Po to, atsiradusią garsų įvairovę įtraukus į garso redagavimo ir montažo mašiną, muzikiniai garsai susipina su atsitiktiniais, garsas su vaizdu, jie perkuriami, multiplikuojami. Darbinis vaizdas, arba tai, kas yra „už scenos“ (vaizdo šiukšlės), analogiškai atsitiktiniam garsui ar triukšmui, yra įtraukiama į kompozicijos redagavimo mašiną. Kompozicijos rezultatą, remiantis tyrimu, lemia ne tik autorius ir kiti kompozicijos kūrėjai, bet ir G. Deleuze’o įvardijamas juodasis pirmtakas